Priregistruoti sodybą, pirtį paprasta ir nemokama. Atostogos kaime suteiks malonumą tūkstančiams ieškančių kaimo turizmo sodybų teikiamų pramogų bei poilsio.
Pirtys.lt portale galima rasti beveik visas Lietuvos kaimo turizmo sodybas nuomai. Pasinaudojus paprasta paieška, greitai rasite tinkamą sodybą.
Žemėlapis atvaizduoja kaimo sodybų buvimo vietą. O paspaudus ant sodybos namelio, bus parodyta trumpa informacija. Kaimo turizmas - puikios atostogos kaime.
Šiandien pirtys labai populiarios Lietuvoje. Dažniausiai
pirtis apibūdinama kaip apsišvarinimo vieta, dažnai neatsiejama nuo visuomeninio bendravimo, vadinamo pirties
kultūra. Kaip žinia, be įprastų higienos procedūrų pirtyse atliekamos ir papildomos, skirtos stiprinti odai ir
organizmui, tokios kaip kaitinimasis, masažai, odos įtrynimas ir kt.
Pirtys, su įvairiais vietiniais variantais, nuo gana
senų laikų yra žinomos įvairiuose pasaulio regionuose.
Vienos seniausiai atsiradusių pirčių yra termos. Terma –
romėniška pirtis garsiausia iš visų senovinių pirčių variantų. Jos plačiai garsino Romos imperiją ir pasižymėjo
puikiais architektūriniais bei technologiniais pasiekimais, taip pat specifine savo kultūra. Į Romos Imperiją
pirtys atkeliavo iš Graikijos. Visuose didžiuosiuose miestuose atsirado visuomeninės pirtys (termos), kurios
tapo bendravimo ir kultūros centrais Romos kasdieniame gyvenime. Šiuolaikine prasme Romos termos atitinka
ekvivalentą bibliotekos, meno galerijos, prekybos centro, restorano, treniruoklių salės, spa-salono ir pirties
viename. Užrašai ant Romos termų skelbė: "Pirtis, meilė ir džiaugsmas - iki senatvės kartu".
Šiuo metu pasaulyje žinomiausi ir naudojami šie pirčių
tipai, atsiradę skirtingose pasaulio vietose:
Dažnai dar vadinama rusiška – pasižymi itin aukštos drėgmės karštu oru, kuris išgaunamas pilant vandenį ant įkaitintų akmenų. Rusiška pirtis – tai pirtis, įrengta puoselėjant tradicijas ne tik pasivanoti beržinėmis vantomis, bet ir gerai praleisti laiką. Neaukšta temperatūra ir didelė drėgmė ne vargina žmogų, bet maloniai nuteikia, sušildo, skatina atsipalaiduoti. Rusiškos pirtys labai paplito ir Lietuvoje. Tokiose pirtyse dominuoja apie 80°C temperatūra. Oro drėgnumas įprastai yra svyruoja nuo 40 iki 70%, kartais būna kiek didesnis.
Finougriško tipo pirtis, atsiradusi Suomijos, Estijos
teritorijoje. Tradicinės suomiškos pirtys (saunos) atsirado mažiausiai prieš tūkstantį metų, kuomet klajokliai
dabartinės Suomijos teritorijoje šildydavosi iškastuose urvuose žemėje. Šiose pirmosiose „pirtyse“ (urvuose) jie
kurdavo laužus, o kai urvai prišildavo ir ugnis išblėsdavo, uždengdavo juos brezentu, kad šiluma išliktu
ilgesniam laikui. Sauna tapo ypatingai svarbia suomių kultūros dalimi, kuri išplito visame pasaulyje. Ne veltui
suomiai vadinami pirčių lyderiais. Šalyje, kur gyvena vos į milijonų gyventojų, pastatyta net č milijonai saunų.
Šiandien sauna pasižymi tuo, kad yra labai karšta
(temperatūra siekia 80-110 °C) ir santykinai sausa pirtis. Buvimas joje skatina atsipalaidavimą bei gausų
prakaitavimą.
Tai dar viena suomiška pirtis ir pirmoji iš suomiškųjų
saunų. Ši pirtis pasižymi tuo, kad joje nėra kamino. Mediena yra kūrenama didelėje krosnyje, o dūmai pripildo
pirties patalpą. Kai pirtis pakankamai prišyla, ugniai leidžiama užgesti, o dūmai išvėdinami – tuomet galima
eiti į pirtį. Dūminės pirtys ilgą laiką buvo pamirštos, tačiau nuo 1980 m. jas atgaivino šių pirčių entuziastai
ir šiuo metu jų populiarumas vis auga.
Dūminės pirtys yra nekarštos (temperatūra siekia apie 60
°C) ir santykinai drėgnos. Buvimas dūminėse pirtyse padeda atsipalaiduoti, valyti organizmą. Įdomu, kad dūminė
pirtis 2014m. buvo įrašyta į UNESCO Žmonijos Kultūros Paveldo Objektų Sąrašą sąrašą.
Ši pirties rūšis paplitusi islamo kraštuose, kur labai
svarbų vaidmenį atlieka masažo ir įtrynimo aliejais procedūros. Pirmosios turkiškos arba garinės pirtys
(hamamas) atsirado prieš kelis tūkstančius metų. Osmanų imperijos laikais šias pirtis transformavo arabai ir jos
tapo ne tik prausimosi ir švarinimosi vieta, bet ir svarbia kasdienio socialinio gyvenimo integralia dalimi.
Pirtin žmonės rinkdavosi pabendrauti, susitikti su draugais, užmegzti ryšių. Šiandien turkiškos pirtys yra
laikomos neatsiejama Turkijos kultūros dalimi, kurią vertina, nori pažinti bei mėgautis ja visas pasaulis.
Turkiškos pirtys yra santykinai drėgnos (jose dominuoja
apie 100% drėgmės lygis) ir šiltos (temperatūra siekia 40-50 °C). Šios pirtys sveikos, puikiai tinkamos odos
valymo bei kūno atsipalaidavimo procedūroms. Šias pirtis patariama rinktis tiems, kam sunku ištverti karštose
pirtyse.
Japoniško tipo pirtis. Nuo kitų pirčių tipų jis skiriasi
tuo, kad čia kaitinamasi ne karštu oru ar garais, o karštu vandeniu. Dažnai yra pasakojama, kad japonai furo
tradicijų išmoko iš laukinių beždžionių, gyvenančių kalnuose. Sušalusios žiemą jos ieško natūralių šiltųjų
vandens versmių, ir įlipusios į jas ilgai šildosi.
Tradiciškai namuose esanti furo būdavo didelė medinė
statinė, į kurią prišildydavo vandens. Dabar jas pakeitė modernios automatiškai vandenį šildančios vonios.
Skirtingai nei vakarietiškoje tradicijoje (ir tai dažnai
tampa kultūrinių nesusipratimų priežastimi), tokia statinė ar vonia nenaudojama praustis, o tik šildytis. Todėl
prieš lipant į furo kruopščiai prausiamasi po dušu, ir, tik jau esant švariam, lipama į karštą furo ir ten
praleidžiama nemažai laiko. Dažnai procedūra kartojama keletą kartų. Nusiprausti prieš lipant į furo būtina ir
dėl to, kad tą patį vandenį naudoja visi šeimos nariai. Egzistuoja net ėjimo į furo eiliškumas: pirmieji eina
garbingiausi žmonės (svečiai, senimas), o paskutiniai į furo lenda vaikai.
Tai ne tik higienos ir bendravimo ritualas, bet ir
sveikatai naudinga procedūra. Pirtis yra vertinga savo garais. Pasikaitinus pirtyje ir išsipėrus vanta, iš
organizmo pašalinama labai daug toksinių medžiagų, kurios kaupiasi žmogaus odoje. Ant įkaitintų akmenų galima
užpilti ne vien tik vandens, bet ir įvairių vaistinių augalų: eukalipto, mėtų, čiobrelių, jonažolių, ramunėlių,
šalavijų ir kitų antpilų. Šiais garais yra gydoma nemažai ligų. Žiemą garinėje pirtyje patariama kaitintis ne
mažiau 20-30 minučių bent kartą per savaitę.
Pirtis teigiamai veikia ir žmogaus nervų sistemą.
Kraujotaka smegenyse sulėtėja, tai sulėtina emocinę veiklą, sumažina nervinę įtampą. Žmogaus raumenys
atsilaiduoja, organizmas panyra į ramybės, palaimos būseną, todėl įgauna galimybę atgauti savo jėgas. Pirtis
taip pat padeda įveikti nemigą.
Patariama dar iš vakaro ypač sūriame vandenyje pamirkyti
ir šiek tiek nuspausti rankšluostį, o kitą dieną juo iki raudonumo įtrinti odą. Praustis pirtyje rekomenduojama
ne su muilu, o kukurūzų miltais.
Pirtyje naudojamos vantos taip pat atlieka nemažai
sveikatinimo funkcijų. Beržinės vantos malšina sąnarių ir raumenų skausmus, padeda užgyti odos žaizdoms.
Ąžuolinės vantos tinka žmonėms, kurių oda yra riebi, taip išsipėrus, sausėja oda, gydomos uždegiminės ligos. Jos
mažina ir padidėjusį kraujospūdį. Liepų vantomis patariama pertis peršalus, nes jos skatina prakaitavimą. Jos
taip pat tinka ir tiems, kurių oda yra sausa ar normali. Šermukšnių vantos tonizuoja kūną. Kadagių vantose yra
gausu biologiškai aktyvių medžiagų fitoncidų, apsaugančių nuo viršutinių kvėpavimo takų ligų. Dilgėlių vantos
padeda, jei skauda sąnarius. Obelų vantos žadina moterų jausmingumą, didina jų patrauklumą, gerina nuotaiką,
fizines jėgas.
Pirtis naudinga tik tada, kai joje geras mikroklimatas –
tinka temperatūra, drėgmė, grynas oras ir kai griežtai laikomasi pirties procedūrų ir kaitinimosi taisyklių.
Pirtis – ne tik puiki priemonė ligoms įveikti, bet ir pati geriausia profilaktikos procedūra.
Atostogas gamtoje dažnai renkasi miestiečiai, norintys pabėgti nuo mesto šurmulio ir tempo, aktyvų poilsį mėgstantys žmonės ar šiaip gamtos mylėtojai. Be to, kaimo sodyba ir pirtis ant ežero kranto – puikus pasirinkimas švenčiantiems asmenines šventes: gimtadienius, vestuves, krikštynas ir kt. Ilgiau atostogaujantys gamtoje dažnai domisi ir kultūriniu šalies paveldu bei renkasi tokias aktyvaus poilsio formas:
Nors Lietuva yra nedidelė šalis, tačiau išsiskiria savo
gamtos grožiu ir jos įvairove: lygumos, kalvos, miškų gausybė, daugybė ežerų ir pelkių, upės, banguojanti
Baltijos jūra ir baltosios kopos, dailioji Kuršių nerija. O svarbiausia – Lietuvoje išsaugotas natūralumas,
neužterštas ir gaivus oras.
Būtent dėl gražios gamtos ir gamtoje tvyrančios ramybės
vasaros metu daugelis renkasi atostogas kaime - gamtoje prie sodybų, ežerų, miškų. Mūsų šalyje kol kas kaimo
turizmas siejamas su poilsiu gamtoje už nedidelę kainą. Bet verslininkai, besiverčiantys tokios kaimo sodybos
nuoma siekia gerinti teikiamų paslaugų kokybę. Žmonėms, besirenkantiems poilsį kaimo sodyboje svarbu rasti ne
tik patogų apgyvendinimą, gerą maitinimą, bet ir daugiau pramogų, pvz., sužinoti apie senovinius lietuvių
amatus, susipažinti su šalies kulinariniu paveldu, pažintines keliones po krašto apylinkes ir pan. Tuo domisi ne
tik vietiniai, bet ir atvykę iš užsienio svečiai.
Lietuvoje poilsis gamtoje yra populiarus dėl kelių
priežasčių:
Lietuva neišsiskiria aukštais kalnais – čia driekiasi žalios pievos, tankūs miškai, javų laukai, kur nekur matosi kalvos. Tačiau kiekvieną, aplankiusį mūsų šalį, stebina piliakalnių gausa, ant kurių kadaise stovėjo didingos pilys, senovės Lietuviai statydavo ir degindavo aukurus pagonių dievams. Aukščiausia Lietuvos vieta, Vilniaus rajone esantis Aukštojo kalnas, nuo kurio atsiveria nuostabus kraštovaizdis; jo aukštis vos 293,84 m.
Lietuva itin vandeningas ir ežeringas kraštas. Lietuvoje
yra daugiau nei 3000 įvairiausių dydžių, ilgių ir formų ežerų. Daugiausia jų telkšo šiaurės rytų Lietuvoje – čia
susidarę ištisi ežerynai. Gražiausi ir įžymiausi Lietuvos ežerai: Drūkšių – didžiausias, giliausias – Tauragno,
ilgiausias – Asvejos.
Lietuvą raižo ir upės. Ilgiausia Lietuvos upė – Nemunas,
į jį įteka ne viena upė ir upelis. Visos Lietuvos upės ypač pamėgtos stovyklautojų – vasaromis bent vieną jų
kone kiekvienas keliautojas stengiasi įveikti baidarėmis.
Senovėje beveik visa dabartinė Lietuvos teritorija buvo
apaugusi miškais. Dabar miškai užima beveik trečdalį mūsų šalies ploto, juose gausu uogų, grybų, vaistinių
augalų . Be to, miškai – tai daugelio gyvūnų ir paukščių namai. Kadaise jų tankumynuose medžiodavo Lietuvos
didikai ir kunigaikščiai, slėpdavosi knygnešiai ir partizanai. Miškų augmenija Lietuvoje ypač įvairi:
tūkstantmečiai ąžuolai, švarūs ir gaivūs pušynai, tankios eglės, rudenį spalvingi klevai, baltakamieniai beržai.
Miškų tankumynuose gyvena šernai, stirnos, lapės, pilkieji kiškiai, miškinės kiaunės ir kiti gyvūnai. Nuo pat
ankstyvo pavasario savo giesmėmis džiugina lakštingalos, zylės, kikiliai, strazdai.
Be to, šalies gražiausiose vietose įkurti nacionaliniai
parkai – mažoje Lietuvoje jų net penki. Be to, čia yra 30 regioninių parkų, daugiau nei 100 kraštovaizdžio
draustinių, per 400 valstybinės reikšmės gamtos paveldo objektų. Visuose šiuose Lietuvos kampeliuose žmogaus
veikla yra apribota, gamta, jos augalai ir gyventojai yra saugomi.
© ANNO 2000 | Sprendimas - MINIMA LT